Andaja /

Kariui

Aklas karys stovėjo ant kalno
Jo neregės akys žvelgė į slėnį,
Kur gulėjo šimtai nukautųjų.
Nevilties žiedas kerojo jo sieloj
svajos beviltiškos supos plaukuos,
Raudoni debesys tolius liūliavo.
Sunkaus kūno slegiamas kardas smigo
Tiesiai motinai žemei į širdį
Ir ji plūdo krauju, vaitojo...
Baltos kario akys kilo į saulę,
kuri pajuodus nuo kaltės lingavo galva
Ir sprendė ar atsiliepti į aukos balsą.
Vienintelis likęs kariūnas šnabždėjo sau
Į barzdą žodžius,
Kurie pakilo ir sklendė... sklendė...

Kai mėnesį juodą rankos uždengs
Ir širdis prabils kruvina rauda,
Žalčio akys stebės iš juodos tamsos,
Tavo balsas ištirps staugime vilkų,
Aš atmerxiu į dangų baltas akis
Ar juose ryžto kovai yra nors kiek
Prabusk mano broli, miegoti užtex,
Ir sušvis kai aušra tavęs laukia kova!!

Sidabro šarvais jau nebėgo saulės
Atšvaitai mirė su ja
Kario vagotu veidu sruvo kraujas.
Jis skynėsi kelią prie žemės ir
vieno kraujo lašo, užtiškusio jai,
užteko pajusti gadynę.
O kario lūpos kliedėjo paslaptingus
garsus - maldą...
O raudoni debesys liūliavo tolius.